Matyt, sunku būtų rasti žmogų, kuris nenorėtų pakeliauti po pasaulį. Pamatyti naujas šalis, susipažinti su jų tradicijomis, kultūrą, pamatyti iki šios neregėtų dalykų. Taip mes laviname savo pasaulėžiūrą, randame naujų idėjų ar tiesiog pailsime nuo kasdienės rutinos.
Tačiau toli gražu ne kiekvienas pasiryžta pakeliauti po savo vidinį pasaulį, pažinti save, pajusti kas jis yra iš tikrųjų, atmetus visus išorinio pasaulio sukurtas kaukes.
Mes bijome savęs, bijome likti vieni, mums tampa nejauku, kai šalia nėra nieko, prieš ką mes galėtume suvaidinti jau atidirbtus savo gyvenimo vaidmenis. Tie kurie išdrįsta tai padaryti, pradeda domėtis įvairiomis dvasinėmis praktikomis, meditacijomis ir pan. dažniausiai susiduria su dviem dalykais: arba pasineria į depresiją dėl to, kad vidinis pasaulis staugia nuo sielvarto ir skausmo, arba sukuria sau euforijos pasaulį, kuriame viskas tobula ir gera ir kuriame galima pasislėpti nuo kasdienybės. Aišku, nei pirmas nei antras variantas nieko gero nežada.
Tai ką gi daryti? Jokiu būdu nepretenduoju į „prašvesėjusio guru” vaidmenį, tik dalinuosi savo mintimis ir praktinio darbo patirtimi.
1. Vidinis pasaulis yra neatsiejama tavo gyvenimo dalis. Jį nereikia kurti dirbtinai. jo nebūna gero ar blogo, tai tavo asmenybės dalis ir jis tobulėja ar degraduoja kartu su tavimi.
2. Dvasinės praktikos nėra skirtos tam, kad pabėgti nuo išorinio pasaulio. Jos skirtos tam kad subalansuoti savo asmenybę, atrasti savo kelia į vidinę ramybę ir pusiausvirą ir taip rasti savo vietą išoriniame pasaulyje.
3. Ne vidinis pasaulis priklauso nuo išorinio, o atvirkščiai: tai kas yra mūsų viduje visada ras tam tikrą formą išorėje. Todėl dvasinis tobulėjimas pirmiausia skirtas tam, kad žmogus galėtu ramiai siekti savo asmeninės laimės. Čia skirta tiems kur nuolatos ieško visų savo bėdų ir negalių priežasčių kažkur kitur ir kuriems turi būtinai padėti kažkas kitas tik ne jie patys.
4. Savo vidinio pasaulio pažinimas turi milžiniška praktinę reikšmę, nes leidžia tau gyventi tavo gyvenimą, taip kaip tu nori, o ne vaidinti gyvenimo „ne blogiau nei kiti”, ar „kaip ir visi”. Vidinio pasaulio pažinimas atveria duris į tavo tikruosius talentus ir sugebėjimus, atskleidžia visas tavo stipriąsias savybes ir leidžia suvokti ir žinoti silpnąsias.
Taigi išvada: kelionės po savo vidinį pasaulį yra nemažiau naudingos ir įdomios nei kelionės išoriniame pasaulyje. Žmogus, kuris žino kas jis yra, ras sau vietą visur ir visada. O tas, kuriam įdomus tik išorinės formos, visą gyvenimą blaškysis ir ieškos laimės visur tik ne ten, kur jį yra iš tikrųjų.
[powr-comments id=bd18bb66_1518373183]